Vida senai norėjo nuvažiuoti į šventą miestą Candelaria. Šiandien ten ir važiuojam.
Candelaria yra svarbiausias katalikų centras Kanaruose ir vienas iš svarbiausių visoje Ispanijoje. Čia suvažiuoja daug tikinčiųjų piligrimų, o taip pat turistų. XIV a. Candelaria buvo negyvenama vieta, tik kartais čia užklysdavo piemenys. Pasakoja, kad dar prieš ispanų užkariavimą 1392 metais du piemenys Chimisay pliaže rado vandens atplukdytą juodo medžio statulą. Tai buvo moteris, ant vienos rankos laikanti kūdikį, kitoje žvakę. Vienas iš piemenų metė į statulą akmenį, bet jo ranką suparalyžavo. Antras kažką jai norėjo padaryti peiliu, bet tik pats susižeidė. Vietiniai gyventojai guančai buvo dievobaimingi ir tai suprato kai Dievo ženklą. Guančiai joje atpažino savo garbinamą deivę Chaxiraxi (dievų motiną).
Statula buvo laikoma Gumaro karaliaus rūmuose Chinguaro urve. Vėliau guančų vadas Anton, kuris buvo pavergtas ir Ispanijoje priėmė krikščionybę, grįžo į Tenerifę ir statulą pripažino kaip Mergelės Marijos. Tie patys guančai kartu su statula persikėlė gyventi į Candelaria. 1559 metais statula buvo pripažinta kaip Kanarų salų saugotoja. Nuo tada Candelaria laikoma šventa vieta. Vėliau buvo pastatytas Ermitažas, kuris vėliau buvo perstatytas į Santa Maria baziliką. 1826 metais cunamio metu skulptūra dingo. Dabartinė statula yra senosios kopija.
Gaisras buvo sunaikinęs baziliką, ji atstatyta XIX amžiuje.
Skaičiau, kad mokslininkai mano, kad tai buvo statula, kurias ispanai statydavo laivų priekyje. Greičiausia laivas sudužo, kas tuo metu įvykdavo dažnai, o statula, ilgai plaukiojusi sūriame vandenyje, pajuodavo. Ją bangos atnešė prie Tenerifės.
Palikau automobilį miesto pakraštyje, toliau einame pėsčiomis. Iš viršaus miestas panašus ir į kitus Tenerifės miestus.
Matyt pakliuvau į turistų mažai lankomą vietą, nes vietiniai neprašyti parodė kur mums eiti. Nusileidžiame žemyn, čia trumpa siaurutė senamiesčio gatvelė, joje vien suvenyrų parduotuvėlės ir kavinės. Jos gale didžiulė aikštė ir bazilika.
Aikštėje prie vandens buvusių Tenerifės vadų skulptūros.
Jos prie pat vandens, jas dažnai plauna vandens purslai. Ir šiandien gan stiprus vėjas, nemažos bangos. Vida atsistojo prie vieno vado ir prašo manęs ją nufotografuoti purslų fone. Gal ir gražu.
Bet atėjo didesnė banga, pamačiau tik vandens sieną, kylančią virš Vidos. Jau nefotografavau, apsisukau ir, slėpdamas fotoaparatą, bėgte tolyn. Vida nieko nesuprato kol ant jos nešliūkštelėjo vanduo. Gerai kad nešalta...
Vida nuėjo į tualetą išsigręžti drabužių, aš nuėjau į baziliką. Įspūdingas didžiulis pastatas, prie įėjimo parašyta, kad viduje fotografuoti draudžiama, tai nefotografavau, nors daug kas to draudimo nepaisė. Rašo, kad bazilika talpina iki 5 tūkst. žmonių. Tiek žmonių tai labai daug, gal tai ir aikštėje.
Krantine einame tolyn, čia grote taip pat statulos kopija. Gal guančai čia ją ir laikė, kol nebuvo pastatytas ermitažas.
Krantinė remiasi dar į vieną grotą. Jis tamsus ir jo gražiai nufotografuoti nepavyko. Nuo krantinės galo vaizdas į miestą.
Vida jau išdžiūvo. Praėjome miesteliu, senamiestis čia mažiukas, viena trumputė gatvelė. Toliau paprastas miestelis.
