Vakar susinervavau – buvau parduotuvėje apsipirkti, tai, kai aš dėjau produktus atgal į vežimėlį, pardavėja du kartus nuskanavo kiaušinius. Pamačiau namuose žiūrinėdamas čekį. Reikia žiūrėti ką pardavėja skanuoja.
Šiandien važiuoju į Santiago del Teide nauju greitkeliu, jo prieš tris metus nebuvo, suku link Masca. Termometras rodo +27, galėtų būti ir kiek mažiau, čia gi 1 km aukštis. Privažiuoju apžvalgos aikštelę, joje jaunuolis, atvažiavęs automobiliu, prekiauja gėrimais. Jaunuolis man kažką sako, tikriausia siūlo pas jį ką nors nusipirkti, bet aš nieko nesuprantu. Iš namų pasiėmiau litrinį vandens butelį, turėtų užtekti.
Nueinu keliu kiek žemyn, čia nuo jo atsišakoja mažas keliukas, einantis į mažą sodybą Casas de Araza, čia pat ir takas.
Kiek nusileidus takas išsišakoja, jis aiškiai eina į skirtingas puses. Kairysis eina tarpeklio apačia ir juo galima pasiekti vandenį. Taip rodo žemėlapis, juo reikia tikėti. Nenoriu leistis žemyn beveik 1 km, o paskui tuo pačiu keliu kilti, nors turėtų būti gražu. Gal kitą kartą, kai bus šalčiau.
Šiandien einu dešiniu takeliu. Jis vinguriuoja kalno viršumi, uolomis, takas tai dingsta, tai atsiranda. Kai kur siauras, kai kur išplatėja. Pučia stprus gūsingas vėjas, einant reikia susikaupti, kad nenupūstų. Nuo uolų atsiveria fantastiški vaizdai į Masca tarpeklį. Čia ir serpantinas, ir Masca kaimelis, ir debesys, kylantys virš kalnų.
Einu neskubėdamas, laiko į valias, kur gražiau – atsisėdu, pasėdžiu. Į abi puses gilūs tarpekliai. Kaip gaila, kad to grožio negaliu pasiimti su savimi, liks tiks prisiminimai ir nuotraukos. Kai dabar, rašydamas, jas peržiūriu, pasidaro liūdna, nuotraukos nieko neperteikia.
Čia Masca tarpeklis iš toliau.
Masca tarpekliu eina visur reklamuojamas turistinis maršrutas. Galima atvažiuoti į netoli esantį miestelį Los Gigantes, ten palikti automobilį, turistinė firma nuveža mikriuku iki Masca kaimelio, pėsčiomis leidžiamasi žemyn iki vandens, ten yra pliažiukas. Paima atplaukęs laivelis ir nuplukdo atgal į Los Gigantes. Aš šita paslauga nesinaudojau, nusileidau žemyn ir pakilau aukštyn. Tikrai ten gražu, žmonių daug. O čia tuščia, nors man atrodo, kad čia dar gražiau.
Prieinu gan plokščią vietą, čia visur padarytos terasos, išdirbta žemė, kažką augino. Auga žolė, tiesa, dabar nudžiūvusi. Apleistas apgriuvęs namelis.
Beveik apvali akmenimis grįsta plokštuma, reikės prie progos paklausti Olgos, gal ji žino kam tai buvo naudojama. Pavaikštau, pafotografuoju, pasėdžiu. Aplink nė dūšios, 600 metrais žemiau okeanas, jame mažyčiai laiviukai, debesyse gretima sala La Gomera, apačioje šone miestelis Los Gigantes. Rojus. Jei nereiktų gert valgyt, čia apsigyvenčiau...
Po kelių dienų atskrenda Vida, reikės ją čia atsivesti. Jei kada nors čia atvykti susiorganizuotų klasiokai, juos irgi atvesčiau.
Keliauju atgal. Nesustojus sunku praeiti tuos fantastiškus vaizdus, bet aš čia jau buvau, fotografavau. Pusiaukelėje sutinku vienintelį žmogų – apie 30 metų merginą lenkę. Visa nusibaigusi klausia ar dar toli iki maršruto galo. Sakau, man pusė valandos, tau valanda. Truputį įsižeidė, sako, negalvok kad aš tokia, aš Monblane buvau... Eina su sportbačiais (nors tiek gerai), bet be vandens, sako turinti vynuogių. O karštoka, aš savo litrą vandens jau išgėriau. Toliau eidamas galvoju, kad reikėjo ją atkalbėti nuo tolimesnio ėjimo, be vandens jai bus labai sunku. Aš vis ant to grėblio užminu...
Okeano pusėje horizonte tamsus dryžis, negi vėl vėjas atpučia iš Sacharos smėlio dulkes, vėl keisis oras, bus Calima?
Čia vaizdas grįžtant, galima įžiūrėti takelį, vinguriujantį tarp uolų, dešiniau viršuje vos matyti sodybėlė, reikia nueiti iki jos.
Ateinu prie automobilio, prekiautojo vaisvandeniais jau nebėra, matyt, jau savo planą įvykdė. Užtat pilna mikriukų, tai atvažiuoja, tai išvažiuoja, čia vienintelė vieta, kur iki Masca galima sustoti pasigrožėti vaizdais. Visur kitur siauras serpentinas, kuriame nelengva prasilenkti dviem automobiliams. Tokių keliautojų kaip aš automobilių čia daugiau nėra. Kaip ta mergina čia atsibastė?
Važiuojant atgal termometras rodo +32.
Manau, kad šis maršrutas vienas iš gražiausių Tenerifėje. Ir nesunkus. Aš užtrukau 4 valandas, bet niekur neskubėjau. Negalima eiti su basutėmis, daug aštrių akmenų, uolų, galima paslysti ir susižeisti. Reikia tvirtų sportbačių, o dar geriau kalnų batų.