Pradėjo luptis nosis, labiausia atsikišusi kūno dalis. Nors ją visaip saugojau, neišsaugojau.
Nuvažiavom į Adeje iki pat viršutinio taško, kiek galima užvažiuoti automobiliu, norime pasivaikščioti Barranco del Inferno tarpekliu. Aleksandras jau vakar sakė, kad jis turistams keli metai uždarytas, nuo tada, kai ten užsimušė užsienietis turistas. Tiesa sakant, vaikštant kalnais visur užsimušti nesunku, jei nesisaugosi. Ir Lietuvoje, labai žioplinėjant, galima užsimušti...
Įėjimas tikrai užtvertas, užvirintas metaline sunkiai perlipama tvora, praeiti neįmanoma. Bet kiek aukščiau radome jau praminta takelį, kuris vamzdžiu nuvedė prie įėjimo, tik jau iš kitos tvoros pusės.
Kažkada čia buvo padarytas gražus įėjimas, tarpeklyje išklotas geras takas, bet keliose vietose jau apgriuvęs, matyti, kad neprižiūrimas. Aukščiau daugelyje vietų vandens iš vis išardytas, reikia eiti su gerais batais, bet praeiti nesunku, žmonių eina nemažai. Gražūs vaizdai, stačios aukštos sienos.
Paėjus toliau daug žalumos, teka šioms vietoms visai nemažas upelis. Maršruto pabaigoje vanduo krenta gan iš aukštai.
Viena mergina išsirengė ir įlindo į tą duobę kur krenta vanduo, po kriokliu, vandens jai buvo iki pečių. Negalvojau, kad ten taip gilu. Vanduo šaltas, nežinau ko ji ten lindo. Pirmyn ėjome 2,5 val., atgal 1,5 val., neskubėjome. Grįžę užėjom į Aleksandro rekomenduotą restoraną prie įėjimo į tarpeklį, paėmėm 2 porcijas keptos vištos. Suvalgyti sugebėjom tik po pusę, labai didelės porcijos, likusią parsinešėm namo.
Grįžom namo, kiek pabuvom, o sutemus išėjom pasižiūrėti prieš kelias dienas matyto šokančio fontano. Gražiai jis tamsoje atrodo, keičiasi vandens srovių stiprumas, apšvietimas, bet ilgiau prie jo pabuvus atsibodo, algoritmas kartojasi. Parėjom 23. Pareiti buvo nelengva, tas fontanas ne arti, o ir pavargom per dieną.