Rugsėjo 25 d.

Išvažiavom apie 10 val. į tą pačią vietą kaip vakar, Vento, eisim žemėlapyje raudonai pažymėtu taku aplink tą keistą kalną smailia viršūne Roque Imoque ir pasižiūrėsime šalia jo esantį gilų tarpeklį Barranco del Rey. Einu su skrybėle ir maike ilgom rankovėm, užteks čia prieš saulę plikinėti. Iš pradžių einam beveik lyguma, vėliau kylam į kalnus. Vidai iš darbo paskambino, sprendžia darbinius reikalus, aš vaikštau aplink, žioplinėju...

Darbo reikalai

Kiek paėję randame gan ilgą ir platų urvą, greičiausia čia kažkada laikė gyvulius. Visai netoli apgriuvęs namas, sandėliukai ir vandens rezervuaras su vandeniu, daug darbo įdėta tvarkant aplinką. Namo iš arčiau neapžiūrėjom, jo šešėlyje ilsisi medžiotojai, nenorėjome trukdyti.

Vienkiemis

Toliau vėl į viršų. Apėjome kalną su smailia viršūne. Už jo takas išsidalina į kelis, o plokštumoje keista akmenimis grįsta aikštelė. Panašią matėme ir vakar.

Aikštelė

Paklausiau šalia buvusio medžiotojo, gal tai vieta nusileisti malūnsparniui. Jis mano klausimą suprato, krato galvą ir juokiasi. Kelias minutes ispaniškai su gestais aiškina jos paskirtį. Kiek supratau (jei teisingai supratau, nes ispaniškai nesuprantu, kažkiek suprantu tik gestus), tai padaryta kažkokiems grūdams kulti - pirštais siaurino akis, vaidino guančią (Kanarų salų aborigeną), energingai trypė vietoje, rankomis lyg su kažkuo daužė žemę... "Gracias!" - sakau jam už paaiškinimą, kažkiek paaiškėjo. Įspūdinga vieta, įdėta labai daug darbo ją išlyginant ir išgrindžiant plokščiais akmenimis. Dabar, žinoma, nenaudojama.

Medžiotojo kolega su dviem šunimis kažko vaikščioja stačiu skardžiu. Šunims tas užsiėmimas nelabai patinka, jie ne kalnų gyvūnai ir bijo aukščio.

Medžiotojas

Sulindom į apleistą trobelę užkasti, čia pavėsis, nekaitina saulė. Netrukus tarpduryje ėmė kyščioti smalsūs driežiukų snukučiai. Vida pamėtė jiems duonos gabaliukų, - mažyliams užteko drąsos susirinkti. Mes ne pirmi čia sustojam, jie jau žino, kad taip gali ir jie nesunkiai papietauti.

Toliau kanjonas Baranco del Rey, rodyklė su užrašu rodo į kanjono dugną. Ten ir nuėjom. Kanjono pradžioje matyt yra drėgmės, auga medžiai. Vieno vaisiai panašūs į figas, saldūs, bet valgyti bijome, gal nevalgomi (vėliau sužinojome, kad tai tikrai figa). Kitas panašus į kaštoną su daugybe ilgų aštrių spyglių (vėliau sužinojome, kad tai valgomi kaštonai). Toliau randam nedažną vietą šiuose kraštuose – šaltinį. Vieta sutvarkyta, prisodinta gėlių, tarp jų net lietuvių nacionalinis augalas rūta. Matyti, kad tai gerbiama vieta. Geriamas vanduo juk čia retenybė. Prisipilam 0,5 ltr buteliuką ir einam toliau. Nuėjom netoli – milžiniškas, status, gal 20 m skardis. Kai būna vandens, tikriausia čia būna efektingas krioklys.

Kelio toliau nėra

Praėjimo nėra, tenka grįžti atgal. Tos rodyklės su užrašu, matyt, rodė į šaltinį. Randam taką į viršų ir pakylame. Vieta įspūdinga – šlaitai išdėti akmenimis, matyt, čia ilgai gyveno žmonės. Toliau einame kanjono viršumi, vis į jį žvalgydamiesi. Prieiname keistą sodybą, praeiti nėra kaip, reikia ją apeiti iš kitos pusės. Prie įėjimo į ją skelbimas, kad tai turizmo centras ir restoranas. Abu uždaryti, parašyta, kad uždaryti vasaros sezonui. Kažin, ar rugsėjo pabaiga vis dar vasara? Apėję sodybą vėl nueiname prie kanjono krašto, čia kaip tik ta vieta, kur mes nepraėjome apačia. Matome, kad ten praeiti šansų nebuvo jokių – milžiniškos stačios sienos, labai gilus kanjonas. Labai gražu, žiūrint užgniaužia kvapą.

Kanjonas

Bet negalim grožėtis ilgai, einam toliau. Apleistas namas, vienas kambariukas dar išlikęs su stogu ir durimis. Aplinkui pilna įvairių kaktusų, net tokių, kokių nematėm augant kalnuose. Toliau keli vandens rezervuarai su vandeniu. Viename plaukioja raudoni žuveliokai – gal kad dumblius ėstų. Prieinam vynuogyną, didelės vynuogių kekės, dauguma vynuogių jau sudžiūvusios, o geros labai saldžios, skanios. Visai ne tokios, kokios būna pas mus parduotuvėse. Nelabai toji žemė derlinga – vynuogės, tikriausiai, didelis turtas. Tik neaišku, kodėl jos nenurinktos, mano galva jau seniai jas reikėjo nurinkti. Mes nukrypome nuo žemėlapyje pažymėto tako, jis neveda per vynuogyną, pagal žemėlapį mums reiktų eiti gan judriu asfaltuotu keliu. Matyt specialiai taip padaryta, kad turistai nevaikščiotų po vynuogyną. Tačiau eiti šio taku žymiai įdomiau ir saugiau. Grįžtame prie palikto automobilio ir namo.

Įspūdingas Barranco del Rey. Net nuostabu, kad visas šitas atšiaurus grožis baigiasi prozaišku grioviu prie Trojos viešbučio Playa de las Americas.

Pasiėmėm 2 l vandens, 0,5 l papildėm, parsinešėm 1 l.


Daugiau nuotraukų


Kita diena - spausti >>>>