Rugsėjo 23 d.

Kur traukiam?  Žemėlapio neturim, maršrutų nežinom.  Lieka vienas objektas – El Teide.  Vytas dar bando primesti kažkokį pasivaikščiojimą aplink uolas, bet aš noriu į El Teidę, o kadangi šiandien mano gimtadienis, Vytui belieka nusileisti.  Neradę pirkti grikių, prisikrauname termosą ryžių košės.  Patyrinėję automobilių nuomos punkte gauta salos schemą,  leidžiamės į kelionę.  Sunkiausia išvažiuoti iš miesto, o paskui kelių ne taip ir daug – važiuojame tiesiai į kalnus, pro Arona, Vilaflor (aukščiausiai esantis Ispanijos kaimas, besiverčiantis žemdirbyste ) – vis aukštyn ir aukštyn.  Pakeliui nusifotografuoju su aborigenu nacionaliniu kostiumu ir jo ožka (reikia gi remti vietinę iniciatyvą). Netrukus pakerėti gamtos grožybių, imame stoviniuoti, mėklinėti aplink uolas, ir vis fotografuojame, fotografuojame.  

Tenerifėje kaip niekur kitur pajunti visą Kūrėjo jėgą – žmogiūkščiams nei drąsos nei jėgų nėra visam tam grožiui subjauroti.  Bet čia tik pradžia – vėliau patyrėme dar gražesnių reginių.  Ir kas užvis maloniausia – žmonių nebuvo per daug. 
Pravažiavome pro minėtąjį Centro de Visitantes, nusprendę sustoti grįžtant.  Kitoje kelio pusėje aplink ypatingai vaizdingas uolas nutiestas nedidelis takutis – pasilikome jį kitam kartui.  Šiandien mūsų tikslas El Teide.

Taigi automobiliu mes pakylame iki 2300 m.  Keltuvas pakelia į 3500 m.  Vulkano kraterio aukščiausias taškas 3718 m, bet kopti iki kraterio viršaus reikalingi specialūs valdžios leidimai (antraip, turbūt, nutryptų visą kraterį).  Tačiau atsiranda mitruolių, kurie naktimis pasišviesdami  žibintais užsikaria iki kraterio, kad tenai sutiktų saulę.  Gražu.  Bilietas į vieną pusę 12,5 €, į abi puses – 25 €.  Nusiperkame iškart į abi puses, kad antrąkart toje gigantiškoje eilėje netektų stovėti.   Beslinkdami eilėje link kabinos, pastebėjome bernioką, prekiaujantį  pėsčiųjų  takų schemomis ir supratome jog leisimės pėsčiomis.  Tai bent išdūrėme ispanus: nusipirkome bilietus į abi puses – o nusileisime pėsčiomis. 

Nepulsiu aiškinti, kokie kvapą gniaužiantys vaizdai ant kalno.  Ir kaip mes stebeilijomės į apačioje susispietusius  pakrančių miestelius ir tysančius debesis – po kojomis dryksojo visa sala,  o aplinkui tik  vandenynas.

Apačioje nužiūrėjome nedidelę šviesią plokštumėlę, ištrepsėtą takučiais, dar tolėliau matėsi plentas ir važiuojantys automobiliai.  Tarėme sau – nusileisime iki jos, kirsime ją įstrižai link plentuko.  O ten jau mūsų mašinytė laukia (na  dar truputėli iki jos reikės paeiti, kaip vėliau paaiškėjo kilometrų trejetą su kalnų batais karštyje).

Rašoma, kad leistis reikės virš keturių valandų.  Užkirtome ryžių – ir ką gi, nestypsosi ant kalno amžinai – ėmėme leistis.  Uolienos čia keleriopos.  Bazaltas, obsidianas – šen bei ten kieti akmenys ir blizgus juodas stiklas.  Tačiau didžioji dauguma – įvairiausių dydžių sustingę lavos purslai,  ir didžiuliai kaip namas ir smulkučiai, lengvučiai, žyrantys po kojomis kaip keramzitas, - brendi kaip per smėlį, kojos klimpsta. 

Sutikome ir bekopiančių į viršų – drąsus pasirinkimas. Reikia įveikti 1 km. aukštį taku, nuklotu lengvais, slidžiais akmenėliais. Padaręs du žingsnius į priekį, vieną žingsnį nuvažiuoji žemyn. Bet mes leidžiamės žemyn, o tai jau lengviau. Dideliam mano džiaugsmui pusiaukelėje užmatėme kažką panašaus į slovakų „chatą“, bet džiaugsmas tuoj pat išblėso – pastatas atidarytas, bet jame nė gyvos dvasios.  Netoli nužiūrėtosios plokštumėlės pasivijome jaunų lenkų porą su išsvajotu žemėlapiu, jame takas aplenkia Montana Blanca dideliu lanku. 

Nusprendėme – eisime tiesiai:  toks nežymus takelis buvo pavaizduotas žemėlapyje.   Pavydžiai nužvelgę mūsų batus, jaunuoliai nuspūdino taku.  O mes pasileidome įkypai plokštumėlės.  Netrukus patyrėme, kad mūsų plokštumėlė – kalneliokas, ir visai nemažas, ir vadinasi gražiai –  Montana Blanca.

Tikriausiai dėl to, kad visas padengtas storu sluoksniu šviesių, lengvučių gurvuoliukų, panašių į keramzitą.  Ritasi jie po padais kaip šratukai, atsistoji – ir šliuoži žemyn kaip ledu dulkių debesyje.  Arba turi bėgti, ką Vytas ir padarė.  Pabandžiau įsivaizduoti, kaip tektų kopti į tokį kalniuką – panašu, tik keturiomis, o rankos ligi alkūnių smigtų į tuos akmenukus.  Tektų eiti oficialiuoju taku aplinkui.  Šiuosyk plentą pasiekėme gana sparčiai, nusileidimas truko apie 3,5 val. Dar keli kilometrai asfaltuotu keliu ir štai jau matome labai vienišą mūsų automobiliuką. 

Grįždami sustojome prie minėtojo Centro de Visitantes, tačiau gero žemėlapio neradome.  Pasitenkinome ženkliai kuklesniu.  Nieko nepadarysi.

Grįžome kitu keliu, palei vandenyną.  Vakaro šešėlių ir debesų putose  tingiai plūduriavo La Gomera.

Suvenyrų parduotuvėlėje prie keltuvo mačiau dailius papuošalus su juodais ir žalsvais akmenukais.  Reikės pasidairyti dar kur nors.


Daugiau nuotraukų


Kita diena - spausti >>>>