Tatrai - 2012

2012.08.18.

Ankstyvas rytas. Važiuojam. Mašina prikrauta iki stogo, mes mėgstam keliauti patogiai (žiū – netgi susirimavo). Ko čia save varžyti: palapinė, pripučiamas čiužinys, miegmaišiai, rūbelių visiems gyvenimo atvejams – nors į kokteilių vakarėlį, dujinė viryklė, elektrinis arbatinukas, stalo porcelianas ir sidabras. Nors kaip vėliau teko patirti likimas vis tiek pasišaipė – kažko pristigom. Tiesa, valties, dviračių ir slidžių automobilyje taip pat nėra. Dokumentai, bankų kortelės, sveikatos draudimo pažymėjimai yra, grynųjų (ypač po vieną zlotą – jeigu tektų Lenkijoje tualetu naudotis). Tik niekam mūsų dokumentai neįdomūs: važiuojam pro pasienio punktus – kad nors viena gyva dūšia išlįstų pažiūrėti, kas važiuoja, ką veža. Mažytė Xsara jokio susidomėjimo niekam nesukelia.

Maršrutas įprastinis: Augustow, Grajewo, Lomza, Zambrow, Ostrow Mazowiecka, Lochow, Minsk Mazowiecki, Grojec, Radom, Kielce, Krakow, Rabka, Novy Targ, Jurgow – ir Slovakija. Bet šiemet Vytas sumanęs į Slovakiją įvažiuoti kitu maršrutu – manąs apšilimą pradėti nuo Žemųjų Tatrų, tikslas – Liptovska Mara.

Taigi šiaušiame per Lenkiją įprastiniu maršrutu, gėrimės Augustow‘o ežerais, pakelės miestelių bažnyčiomis, stebimės lenkų darbštumu ir verslumu, vertiname, kiek pailgėjo autostrados per metus (ypač lyginant su mūsų Vilniaus aplinkkeliu). Po Ostrow Mazowiecka nusukam nuo autostrados – važiuodami mažiau reikšmingais keliais dideliu lanku lenksime Warszawa. Tuo pačiu stabtelėsime jaukiame gojelyje krimstelėti ir atsipūsti.

Ir vėl į kelią, kuris per tiek metų tapo pažįstamas, jaukus ir veik nebevargina (manęs – bet Vytas tai vairuoja – jo gal kitokia nuomonė).

Tik va bėda – kondicionierius tai neveikia: sugedo prieš pat kelionę ir nusprendėme, kad gal kaip nors apsieisime. Bet kai imame trokšti konservų dėžutėje (diena karšta pasitaikė), atsidarome langus, deja dar blogiau – išmetamojo vamzdžio turinį traukia tiesiai į saloną, jaučiamės kaip dujų kameroje. Kas geriau – iškepti ar užtrokšti? Kitą vasarą reikės pasirūpinti kondicionieriumi.

Važiuojam gerai ir greitai. Nuo Novy Targ pasukom link Czarny Dunajec. Chocholow – fantastiškas kaimelis, stulbinanti medinė architektūra. Pasvarstom – būtų šaunu išlipti pasižvalgyti, bet reikia skubėti. Kukliai pasamprotauju kad kitą kartą būtinai čia stabtelėsim ilgėliau, bet Vytas atkerta – kito karto nebus, šituo maršrutu daugiau nebevažiuosime.

Apie 18 val. Kertam Slovakijos sieną. Trstena. Čia aš kaip šturmanas sumaliau š... Vytas norėjo Vitanova sukti į kairę ir lėkti palei kalnus per Oravice iki Zuberec, o aš nesupratusi jo sumanymo nuvairavau į Trstena. Rezultate padarėm nemažą lanką. Bet širdies gilumoje viliuosi, kad kada nors dar pravažiuosime tuo keliuku. Labai jau gražios vietos.

Podbiel turime pasukti link Zuberec (mūsų tikslas Liptovska Mara, tačiau vienintelėje logiškoje sankryžoje nedviprasmiškas kelio ženklas „Eismas draudžiamas“. O važiuoti aplinkui, pro Dolny Kubin gabalas kelio. Apsukam ratą per miestelį, atidžiai laikydamiesi krypties į Zuberec – ir vėl atsiduriame toje pačioje vietoje – priešais baltą blyną. Paklausiame sutiktos moters kaip pasiekti Zuberec. „Apie ženklą nieko nežinau,- sako, - visi čia važiuoja“. Truputi sutrikę važiuojame ir mes, vis baimindamiesi kada baigsis kelias. Nesibaigia. O štai ir keliaženklio priežastis: kelkraščiai apjuosti apsaugos juostų likučiais, pakelėje sustatyti lenktyniniai automobiliai - akivaizdu: čia vyko automobilių ir motociklų lenktynės. Laimei, jos jau pasibaigusios. Dalyviai ir sirgaliai sulindę į mobilias kolibas plauna alumi dulkes ir iš naujo pergyvena įspūdžius.

Sėkmingai pravažiavę gražiais kalnais nusileidome prie Liptovska Mara. Toliau seka visa eilė gyvenviečių su žodžiu „Liptovski“ pavadinime, Bodice – link Demanovska Jaskyna, ir prie Pavčina Lehota randame kempingą. Saulė jau arti laidos – reikia skubėti.

Kempingas prie viešbučio „Bystrina“, aikštė dideliausia. Aukštėliau nameliai, žemiau vietos kemperiams ir palapinėms. Yra elektros skydai, rozetės, galima virdulį užsikaisti šalia palapinės, nereikia skuosti į virtuvę, vandens kranai. Virtuvėje Elektrolux įranga, dujos užsidega pačios. Dušai, tualetai patogūs, skalbyklė. Vietinis katinas, sūrį ėda. Kaina (automobilis, palapinė, du žmonės) – 13.60€ parai.

Kol pasistatėme palapinę, įsirengėme guolį, sutemo. Labai norėjau nueiti į kolibą alaus išgerti, atšvęsti atostogų pradžią, bet Vytas, visą dieną vairavęs, norėjo tik miego. Apsukau ratą aplink viešbutį, bet iki gyvenvietės sutingau eiti. Labanakt.

2012.08.19.

Pabudau naktį nuo stingdančio šalčio – štai ko nepasiėmiau: šiltesnės striukės. Susiklojau ant savęs viską ką turėjau ir vargais negalais pusiau snūdom sulaukiau ryto. Rytą išlindus iš palapinės puoliau dairytis – iš kurios pusės švystelės tas išganingasis šiltas spindulėlis. Na štai – pagaliau, mūsų šiltoji brangioji saulutė. Vytas pažiūrėjo į termometrą – rodė 9°C. Brrr.

Kaimynai lietuvių studentų porelė, keliauja autostopu, palapinė mažutytė. Kiek tolėliau baikerių porelė – irgi daiktais neapsikrovę. Kai sukilo važiuoti, susikrovė mantą į dvi kuklias dėtuves prie užpakalinio rato. Net nepatogu pasidarė, kad esame tokie hedonistai.

Betgi traukiame į kalnus. Esame Žemuosiuose Tatruose. Mūsų tikslas Chopokas, arba arti jo. Pavažiuojame iki Jasna, tikriau sakant kiek tolėliau, pastatome automobilį nemokamoj stovėjimo aikštelėj prie Grand Hotel. – čia kelias ir baigiasi. Imame dairytis kelio aukštyn. Keltuvų čia bent dešimt, tačiau veikiančių nematyt. Jie veikia žiemą, kai čia privažiuoja minios slidininkų. Kurgi veikiantys? Na bala nematė – ropšimės taip. Pralenkiame kretantį seneliuką. Apsiginklavęs lazdomis žingsnelis po žingsnelio lėtai stumiasi į kalną. Tai mums jauniems ir sveikiems tikrai nieko nereiškia užbėgti. Tiesa, vietiniai čia džipais važinėja – darbai vyksta aplinkui: mišką kerta, keltuvus stato, ir pan.

Pastebėję ant medžio mėlyną žymę patraukiame taku.

Pod Orlou skalou Raudona trasa truputi į viršų. Čia matome veikiantį keltuvą, keliantį žmones iš apačios. Dangus giedras, pilnas motorinių skraidyklių: užsikelia keltuvu į viršų ir strykt su skraidykle žemyn. Chata Lukova – 1670 m. . Raudona trasa iki Široka dol., nuo jos žalia trasa palei Demenovką iki plento (Lučky). Žodžiu, tiesiog pasivaikštom ir pasidairom – pirmai dienai užteks. Čia yra Demanovska Dolina. Šalia urvai: Demanovska Ladova jaskyna, ir Demanovska jaskyna Slobody.

Šen bei ten stūkso sovietinio stiliaus pamesti monstrai – tikra Stalkerio zona. Kaip ir priklauso apžėlę piktžolėmis, lyg miegančiosios gražuolės rūmai. Nuostabios gamtos fone jie atrodo ypač makabriškai. Mano taupusis ponas nepraleidžia progos pasamprotauti, kaip galima būtų įsikurti šiuose griuvėsiuose, bet atšaldau jo entuziazmą žodžiais: vanduo, elektra, karštas dušas. Net nepaminėjus svarbiausio kontrargumentų pakanka.

Plentu ateiname iki palikto automobilio, pro Zahradky – štai kur tie keltuvai. Veikia nuo 8:45. Ir kainos surašytos (į viršų ir atgal 10 €, tik į viršų - 9 €), ir darbo laikas, ir kiek kainuoja su dviračiu, ir kiek su parasparniu užsikelti. Važiuodami žemyn stabtelime prie ryte pastebėtos parduotuvėlės su užrašu „Potraviny“. Uždaroma gana anksti – nusiperkame iš to asortimento, kas liko: duonos, varškės, alaus.

2012.08.20. Laikas užsiropšti į Chopok‘ą (2024 m).

Zahradky. Du keltuvai (Tatranska lanovka) užkels mus beveik prie pat, šiek tiek aukščiau Lukova chatos. Aišku, galima ropštis nuo apačios, bet geriau tą laiką panaudoti maloniu pasivaikščiojimu kalnų gūbriu. Iš pradžių šešiavietis iki Rovna Hola. Besikeliančiųjų į viršų porcijavimas laba įdomus: išrikiuoja šešis vieną šalia kito, atvažiuoja krėslas – taukšt per pakinklius, visi sukrenta ant sėdynės, varteliai užsidaro, ir štai šešiavietis keltuvas skraidina mus į aukštyn virš dviračių nusileidimo trasos: smagūs posūkiukai, trampliniukai, medžiai apklostyti maišais – jei kas neišims posūkio ir plosis į medį... Toliau dvivietis keltuvas iki Konsky Hrun. Užsikėlę pamatom betono maišykles, sunkvežimius, darbininkai triūsia, kasa tranšėjas, tiesia kabelius – sparčiai montuojamas naujas galingas keltuvas. Dar vienas ne visai smagus nuotykis (kaip „Karštagalviuose“). Besiruošiant nušokti nuo keltuvo (o tai padaryti reikia labai greitai, nes iš paskos atlekia kita kabina), pajutau kad mano sukryžiuotų kojų batraiščiai užkliuvo už kito bato kabliukų ir nesileidžia atkabinami. Jau pradėjau ruoštis griūti nuo kabinos ir ristis tolyn, bet nušokus ant žemės jie kažkokiu būdu atsikabino. Ufff – kitą kartą reikės batus laikyti atokiau vieną nuo kito.

Pro statybų aikšteles palypėjom į viršų, pastovėjom ant Chopoko (paskui žiūrėdamas iš toliau Vytas suglumo: „tai ką - šita šiukšlių krūva – tai Chopokas?“. Na iš esmės žiūrint iš toliau tai akmenų krūsnis ir tiek. Nei stačių uolų, nei didelių akmenų kuriais taip smagu karstytis. Pats kalnagūbris iš visų pusių apstatytas lanovkomis – slidininkų rojus. Ir dar stato!

Kamenna chata. Išgėrėm alaus, kažką užkandom. Prastovėjau pusvalandį prie tualeto, nes budelė vienvietė, o aplinkui jokios užuolankos. Turistų daug, daug geriančių alų. Vytas per tą laiką juodai nusvilo nugarą – tikriau sakant raudonai. Labai raudonai. Nes sušalo pavėsyje, išlindo į saulutę. Užkaitęs nusirengė. Pavojinga taip elgtis kalnuose.

Toliau galimas pasirinkimas: į vieną pusę Dumbier (dar vienas kalniukas – 2043 m) ir Chata Generala M.R.Stefanika.

Pasukom į kitą pusę – Dereše. Žygiuojame visą laiką raudona trasa viena kryptimi gražiu kalnagūbriu. Į abi puses puikūs vaizdai. Pajutau kaistant kairįjį petį. Užsidengiau skarele. Per vėlai.

Poliana. Pasukam geltona trasa link Bor. Paėjome kelias valandas, pasigrožėjome vaizdais, apsigręžiame – jau 16 valandų. Grįžtame iki S.Polany ir leidžiamės po truputi žemyn geltonuoju taku. Ups – o štai ir būrelis vietinių. Raguoti ožkiukai vadinami kamzikais. Didžiausias stovi ant takelio tiesiai prieš mus. Truputi sunerimau – kaži ar raguotasis nenuspręs jog norime nuskriausti jo šeimą. Bet kai priartėjome stryktelėjo į viršų,- atia mažiukai, gražučiai jūs.

Zadna Voda. Labai skanus vanduo. Tas kampas vadinasi Tri Vody. Šiaip mūsų pasivaikščiojimai dar turi tą ypatybę, kad abu nuolatos tempiamės ne mažiau kaip po litrą vandens. Kiek nugėrę radę šaltinį vėl prisipilame butelius. Našta nė kiek nelengvėja. Turime patirties iš praeitų metų kopimo į Slavkovskij štit - buvome pasiėmę tik po pusę litro vandens, o jo papildyti visą dieną nebuvo kur.

Nusileidome 18:30.

Apeiname Vrbicke pleso. Ežeras labai gražus, o štai žygis iki Zahradok pasibjaurėtinas – gerą gabalą tenka maknoti kelkraščiu. Po fantastiškų kalnų vaizdų tai tikras marazmas.

Kitam kartui:

Nuo Chopoko galima patraukti link Dumbier (chata Generala Stefanika), arba galima leistis pro Bor ir išeiti prie Demanovska Jaskyna Slobody. Tik reikia įvertinti, kiek laiko ten važinėja autobusai – kad netektų naktį apgraibomis ieškoti automobilio.

2012.08.21. Pervažiavimo diena. Mūsų laukia Krivanas!

Ankstyvą rytą kylam. Ups, kol mes ten stovyklavome palapinėje apsigyveno vorai, tinklų prisiaudė ir musių prisigaudė. Baisiai gaila buvo sunaikinti jų triūsą. Patys gyventojai buvo surankioti ir išnešti į miškelį. Niekas nežuvo.

Prieš palikdami Demenovkos slėnį pavažiavome iki Lučky, pro poilsiavietę žvyrkeliu aukštyn (pro eismą draudžiantį ženklą), sustojome prie upelio ir prisipylėme visas talpas vandens – ką gali žinoti, kaip bus kitur. Vėliau jį beveik visą išpylėme – jis turėjo aitrų prieskonį, o ir radome kur prisipilti gero vandens.

Smagu būtų susirasti nakvynę pas žmones: miegoti lovoje ir turėti kur išsidžiovinti rūbus ir batus. Nors, kol oras šiltas ir sausas, ir palapinėje neblogai. Juolab, kempingus renkamės su patogumais: karštas dušas privaloma. Nors kaip tas karštas dušas mus išdūrė pernai prie Patince marinos ant Dunojaus: buvo tas karštas dušas, bet vanduo jame buvo toks susmirdęs ir rudas, kad praustis jame visiškai nesinorėjo. O Vytas dar marškinėlius išsiskalbė tuo vandeniu – ilgai aš paskui naikinau rudas dėmes, dantimis ir nagais gremžiau... Ir alaus bariukas šalia – būtų maloni smulkmena.

Liptovsky Mikulaš, Liptovsky Hradok, Vavrišovo, Pribylina. Važiuojam palei Bela. Smagus toks upeliokas, šmaikštus, judrus su begale salyčių. Podbanske. Tri Studničky – nuo čia ryt poryt startuosim į Krivaną. Privalomas stabtelėjimas – LIDL: bandelės ir pienas.

Tatranska Štrba. Žioplinėjam po miestelį. Lyg ir matosi šiokios tokios pensionato užuomazgos – bet kad nė gyvos dvasios. Šiaip statinys seno sovietinio stiliaus. Pasivažinėjom po gyvenvietę – skelbimų apie kambarių nuomą nesimato. Į kiemus nesibrovėme – pernelyg mes kuklūs. Ai, oras šiltas, kempingas netoliese – keliaujame į kempingą. Gražus didelis plotas, suformuotos kelios terasos. Daug namelių, kuriuos galima nuomotis. Tikrai nereikia grūstis vieni kitiems ant galvų. Dušai, virtuvė (virtuvėje šaldytuvas – bus kur alų laikyti), vanduo geriamas. Kaina – po 15 € dienai dviems. Užtai nuolaida vakarienei vietinėje koliboje, kuri vadinasi Gumno. Interjeras atitinkamas. Kaip mūsų Marceliukės klėtyje. Žemės ūkio padargai, tautiniai rūbai – labai gražūs beje, stulbinantis siuvinėjimas. Valgiau kažką labai skanaus raudono vyno padaže.

Trūkumai du. Labai rūkstanti katilinė. Nežinau kokį velnią jie ten degina, o rūksta tai dieną naktį (dušai karšti nuolatos), ir dušai – senoviški, dušo galvutės ant kietų stovų, be lanksčių žarnų. Intymiai nusiprausti be šansų. Dušinėje nėra kur įjungti feno.

2012.08.22. Rysy. Tikrai lūšys – jų portretų ten visur pridėliota: apvalūs snukučiai, smailos ausytės. Vytas čia jau buvęs, aš ne.

Atvažiuojam į Štrebke Pleso, automobilį paliekame saugojimo aikštelėje, visai dienai rodos 3,60 €.

Iš pradžių žygiuojam asfaltu, paskui mišku, augmenija menkėja, randasi žemaūgės pušelės, krūmokšniai – žodžiu rasti krūmiuką, už kurio galima būtų priglusti, sunkoka. Bet aišku viskas žmogiška – šen bei ten pastebi takutį į niekur – na, už kokio didesnio akmenėlio. Keli judrūs šaltinėliai, na ir visai smagus upeliukas. Vieta, kuria einame vadinasi Žabia dolina. Ir ežeriukai atitinkamai - Žabie Pleso. Viskas aišku? Varlinykas.

Maršruto pradžioje aikštelėje sukrauti nešuliai – savanoriai „šerpai“ gali užnešti vieną kitą nešuliuką į chatą viršuje mainais į puodelį arbatos. Randasi tokių. Ir šiaip – tai tik mes, svetimšaliai, susireikšminam, tempiamės kuprines, - jose ir vanduo, ir maistelis, ir rūbelis dar kažkoks. Vietinis jaunimėlis tuščiomis rankomis šiaušia į viršų nė vandens buteliuko neturėdami. Nors Vytas skrenda beveik kaip tie jaunuoliai - aš net nesistengiu su juo lygiuotis. Einu savo tempu ir tik retkarčiais pasidairau, kur tas mano kamzikas šmėkščioja. Bet kartelį prisigretino prie manęs. Mat raudonai įjuodusio sprando negelbėjo apsaugoti net apsauginis kremas. Gerai, kad kuprinėje turėjau pliažinę skraistę – užrišau Vytui kaip skarelę, kraštus nuleidau ant sprando, užsilapošino savo skrybelę– tikras madžohedas.

O štai kažkas bendrakeleiviu vilkšunį pasiėmė. Pareigingai tapena keturkojis visas šlapias, bet nei garsu, nei judesiu nereiškia nepasitenkinimo. Nuostabus draugelis. Pala, šunys gi neprakaituoja – matyt šeimininkas jį apipylė vandeniu, kad bičiuliui vėsiau būtų.

Rysy turi bent tris įžymybes: vartelius su kredencialais (prie uolos prikalta bronzinė lenta skelbia – atėjote į Rysy Respubliką), aukštai ant uolos iškeltą tualetą, kur tupėdamas gali gėrėtis kalnais, ir skelbimą chatoje „Politizovat a pluvat’ na zem v tejto miestnosti je ZAKAZANE!“ (šioje vietoje politikuoti ir spjaudyti ant žemės draudžiama!). Mat per kalną eina Slovakijos-Lenkijos siena, tai gal kažkada abiejų pusių žygeiviai audringai diskutuodavo, susitikę chatoje. Įžymybių asortimentas papildytas iškalbingu plakatėliu, kuriame nurodyta vegetarų vieta.

Dar toje chatoje parduodami, kaip skelbia čia pat išdėlioti sertifikatai, išorinio (o gal ir vidinio) vartojimo balzamai ir kremai, gaminami iš tik čia aukštai kalnuose randamų žaliavų, kurie užtikrins jums sveikatą ir grožį. Va taip vat – reikia užsikabaroti virš dviejų kilometrų į viršų, kad nusipirkti unikalių niekur kitur neparduodamų gaminių. Kaina svyruoja apie 18€. Buvo ir įdomesnis skelbimas: mikriukas iš Strebske Pleso nuveš jus pro Lysa Poliana iki stovėjimo aikštelės, iš kur galėsite lipti į Rysy iš Lenkijos pusės, kur kopimas smagus su daugybe grandinių. Gaila aš jo nenufotografavau, toks pasiūlymas yra gan viliojantis.

Chata, pastatyta iš akmenų, dabar apklostyta skardos lakštais – gal nuo erozijos saugo. Gaila žinoma – vaizdas nukenčia, anksčiau akmeninės sienos gražiau atrodė. O nuo chatos iki viršūnės taigi dar gabaliukas. Bet užtai koks – ten jau ir akmenys, uolos, aiškiai išreikšto tako nebėra, visi pabiro ir kaip beždžioniukai pakibo ant uolų – kalniukas atrodo kaip skruzdėlynas. O čia žinoma stulbinantis vaizdas iš pradžių į Zmrzle ir Tažke ežeriukus, o nuo viršūnės į Morskie Oko ir Čarny Stav pod Rysami ežerus. Gal vis dėlto nuvažiuokim kitąmet į tą Lenkiją ir užlipkim į kalną iš anos pusės.

Žemyn tuo pačiu keliu. Į įžymųjį tualetą nėjau – suk jį devynios taip aukštai lipti, pasinaudojau vietine priedanga.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad mes nuo kalno visuomet nusileidžiame paskutiniai – ir ai per mane. Vytas laksto kaip kamzikas, aš net nesistengiu į jį lygiuotis. „Eik“ - sakau, - „tu savo tempu, aš – savo. Gale kelio susitiksime“. Ir laksto mano žmogus kaip koks ožkutis, visus lenkdamas ir stebindamas: toks nejaunas vyras o laksto greičiau už kitą jauną, pasišokinėdamas.

O štai panelytė kalbina baltą draugelį drąsiau leistis žemyn. Šunytis klauso, vizgina uodegytę, drąsina pats save, bet eina. Stebėtina tų žmogaus bičiulių atsidavimas. Bet kam tuos draugelius į kalnus tampo?

2012.08.23.

Tingim. Išėjom pamėklinėti po apylinkes. Potravinų parduotuvių čia ne per daugiausia. Tiesą sakant aptikome tik vieną – šalia bažnyčios. Pristatyta daug sovietinio stiliaus monstrų. Vienintelė vieta kur buvo justi šiokios tokios gyvybės apraiškos – geležinkelio stotis. Krumpliaratinis traukinukas (toks pat kokiu važiavau Šveicarijoje į Jungfrau viršukalnę) veža į Štrebske Pleso, kaina - 1€. Galėjome vakar važiuoti, nežinojom, kad jis čia pat. Gal kitąmet susiruošime. Stotyje eksponuojama keletas to krumpliaratinio traukinuko mechanizmų. Kitoje stoties pusėje geležinkelio magistralė, jungianti Bratislavą su Popradu. Kiek toliau į pietus neseniai pastatytas D1 (E50) greitkelis. Šiaip kioskelių irgi nesimato. Radom vieną – alus ir zmarzlinos (ledai). Sulaižėm po porciją. Kavos irgi nėra. Bala jos – kaip sako Vytas „Ne to atvažiavom“. (vis suku galvą, ką reiškia jo pasakymas, pareikštas pirmos kelionės metu: „Ne valgyt atvažiavom“ – ar tai reiškia kad atvažiavom nevalgyt, ar kad ne valgyt atvažiavom).

Pramogų nedaug. Pašliaužiojam aplink sovietinius monstrus ir grįžtam į kempingą. Tiesiog pasilepinsime saulutėje.

Vis stebime tokią garbanotą rudaplaukę mergiotę. Palapinėje visiškai viena. Anksti rytą pakirdus apsiauna kalnų batus, susirenka ekipiruotę ir iškeliauja. Visą laiką viena, be jokios kompanijos, be jokių draugų.

2012.08.24.

Krivanas. Pagaliau. Mano išsvajotas kalniukas, kurio atvaizdas puikuojasi ant slovakiškų eurocentų. Automobilį paliekame mokamoje stovėjimo aikštelėje, prie kažkada buvusios Važecka chata. Diena šilta, saulėta, žygiuoti vienas malonumas. Tiesa, kitų malonumų šioje trasoje nebus – nei chatų, nei upeliukų. Vien tik ilgas monotoniškas kelias. Vienintelis malonumas, kad grįžtant galima bus kiek pakeisti maršrutą ir grįžti kitu taku. Netoli kelio yra keletas sodybų – kaži tai nuolatinės gyvenamosios vietos, ar vasarnamiai? O gal kokios girininkijos ar kas? Kai kur matosi sukrautos malkų stirtos – gali būti kad gyvenama ir žiemą.

Žygiuojame per mirusį mišką. Baugus vaizdas – tarsi kokiame siaubo filme. Panašiai atrodytų mūsų Jomanto prakas – styro eglių kamienai – pliki ir pilki. Parazitai suėdė eglių žievę ir medžiai mirė. Parazitai kamuoja visą Aukštųjų Tatrų nacionalinį parką (TANAP), bet čia ši problema aiškiai matosi. Tolumoje matosi Krivanas, į tą viršūnę reiks užlipti...

Einam einam, karts nuo karto susitikdami, aukštyn ir aukštyn, baigėsi tas niaurus miškas, matosi Krivanas, artėja. Atplaukė toks bjaurus mažas debesiūkštis ir užkliuvo už kalno, nutūpė tiesiai Krivanui ant galvos ir pakibo. Krivano ir nebesimato. Vytas sako – gal nebeikim – vis tiek nieko nepamatysime nuo viršūnės. Bet taip gaila dienos. Einam. „Dėl paukščiuko“, - sako Vytas. Einam – kaip ežiukai rūke. Toliau kartojasi andainykštis scenarijus. Visi pametę taką puola kabarotis viršun kaip kam patogiau. O šalta kaip tame debesyje – brrr. Vėjas ledinis siaučia. Pažiūri žemyn – debesys kunkuliuoja, vartosi. Turiu tik džinsūrą, nors tą apsivilkau. Laimei Vytas užmatė tokią įdaubėlę, dar kažkas ją aplinkui akmenimis apdėjęs, - gaunasi kaip ir mažas šulinukas. Įsitaisome tenai, užuovėja, jauku. Išsitraukiame termosą su koše. Pietausime. Ogi šaukštus būsime namie palikę. Alkis moko išradingumo: iš vandens buteliuko išsipjaustėme tokius semtuvėlius ir papietavome. Atklydo toks vaikinas ir užmatęs mudu sako „Mate tu jaskyne“. “Nie“ – sakom mes – „mame tu koliba“.

O čia ir debesys prasiskyrė. Pasimatė nuostabūs vaizdai. Sluoksnis debesų virš mūsų, sluoksnis po mumis – bet pro plyšį greitai greitutėliai spėjom šį bei tą įmatyti. Ir taip kelis kartus.

Paskui žemyn, pakeliui nusirenginėdami. Pastebėjom tokią tendenciją: į kalną visi lipa plikais keliais ir nuogais pečiais, o atgal jau su striukėmis. Sustimpa viršuje, ne taip greitai paskui atšyla. Apskritai, naudinga neštis papildomą rūbeli: apačioje sukaisti, suprakaituoji, įmirksti – pakilus aukščiau šlapi marškinėliai menkas džiaugsmas, geriau persirengti. Žemyn lengviau. Štai ir lyguma. Vėl maloniai šilta.

Prisėdom prie Jamske ežeriuko pasigrožėti vaizdu ir krimstelėti datulių. Vos išvyniojant datules sušlamėjo maišiukas, prisistatė vietiniai – kelios antytės. Bet datulėmis vargu ar būčiau sudominusi. Kitą kart reikės pasiimti duonytės. Gal ir kamzikams ant Chopoko būtų patikusi.

O paskui ir lietus prapliupo. Viena vertus turime lietpalčius, kita vertus – kai jau eini prie automobilio lietus nebe toks baugus. Va sušlapti prieš tą kalną, kur kas bjauriau būtų buvę. Viršūnėje pučiant šaltam vėjui greit būtume sušąlę.

Aišku po tokio žygio priklausė vakarienė tikroje koliboje.

2012.08.25.

Programa baigta, laikas kelti sparnus. Nusprendėme apsipirkti Poprade ir nukakti kuo arčiau sienos, kad teliktų pervažiuoti Lenkiją. Nors namo nelabai traukia – čia apačioje +30C, o Vilniuje šalta ir lyja.

Turėjau norą pasižvalgyti Poprado centre, bet kažkaip pristigome laiko. Tesco pasirūpinome lauktuvėmis, bet asortimentą ribojo karštis: sūrių tokiomis aplinkybėmis neprisikrausi, turint omeny neveikiančią Xsaros kondicionierių. Taigi sūrius ir šokoladą teko pamiršti. Užtai Tatranski Čaj juodame butelyje – dangiškas nektaras. Vytas nusipirko Demanovka Horka – irgi visokių žolių trauktinė. Dar lauktuvių visokių.

Ir šiaušiam link sienosPalei upę Dunajec pažymėti trys kempingai. Kuris nors tiks.

Kempingas Červeny Klaštor (20.39841E 49.39076N). Vaizdas aplinkui stulbinantis. Kitapus upės įspūdingas kalnas (vėliau išsiaiškinome – vadinasi Trzy Korony). Prieplauka, joje suguldyti tokie loviai – juos sujungus keturis arba šešis gaunasi plaustas. Tokiais plaustais šituo Dunajecu plukdomi turistai (čia aš prisiminiau anekdotą apie čekų kalbos subtilybes: „padlo s bydlom na plavidle“, kas reiškia „stotingas vaikinas ant plausto su irklu“).

Kempingas šalia pensionato, ar kaip jį ten. Recepcijoje galima nusipirkti (vėl versliukas su geografine nuoroda) įvairiausių arbatų, tonizuojančių ir gydomųjų pagal senovinius vienuolių receptus. Klaštor – vienuolynas.

Apžiūriu patogumus: dušai, virtuvė su užuolaidėlėmis – gerai, nors aš skeptiškai vertinu išorines neesmines grožio apraiškas. Virtuvėje padėta popierinių rankšluosčių, skystas muilas laikikliuose ir pan. Kuklus skelbimėlis „Balsuokite už mus metų kempingo rinkimuose“. Pažiūrėsime. Gal ir balsuosime.

Vaikiūkščiams įrengta žaidimų aikštelė: supynės, lipynės. Gerai.

Įsikuriame, pasistatome palapinę ir išeiname pasivaikščioti. Saulė vakarop. Randasi prieblanda. Gatvė palei upę. Abiejose upės pusėse po bažnytėlę – matyt skirtiungų konfesijų. Kas antrame name parduotuvėlės. Asortimentas – buteliai išrikiuoti verandose ir terasose. Visos dirba iki 22 val. Visiška priešingybė Tatranska Štrba – kur Potraviny užsidarė 19 val. Kainos mažesnės nei Poprado Tesco.

Ant tilto fotografuojasi vestuvė. Bet tiltas tai pėsčiųjų. Kaip gi jie grįžta namo į kitą upės pusę, nejau automobilius kur nors čia palieka?

Ai ne – taigi kitapus jau Lenkija, kitas toks pat miestelis. Ir tie miesteliokai - paskutiniai abiejų valstybių pasienio taškai, toliau jau nėra kur ir nėra ko. O tos parduotuvėlės, atidarytos iki pusiaunakčio, tai, turbūt, duty free. O tas pėsčiųjų tiltas, jungiantis šiuos miestelius, pastatytas tik po vizų režimo panaikinimo.

Kol grįžome į kempingą sutemo. Šalia mūsų iš abiejų pusių įsikūrę po kompaniją. Štai vieni jau viščiukus pamovę kepti ant iešmų. Pamačiusi viščiukų gabaritus iškart įvertinau pavojaus mastą – kada gi jie iškeps, bet trauktis nebebuvo kur. Galų gale – savaitgalio vakaras – visi kempingai pilni atsipalaiduoti gamtoje nusiteikusių žmonių. Belaukdami kepsnių kaimynai traukė dainas, laba gražiai tarp kitko, bet užmigti tas nepadėjo. Kitame kempingo gale buvo dar blogiau, ten dainos skambėjo ne taip darniai. Rytą pažiūrėjome į kaimynų automobilio numerius – čekai. Balsingas tas Karelo Goto tėvynainis.

2012.08.26.

Kelionė per Lenkiją prasidėjo Vyto pastangomis sutrumpinti kelią, kol jo visai neliko – t.y. už kokių 200 m matėme lenkų tiesiamą greitkelį, bet nei jo pasiekti, nei juo pasinaudoti nebuvo jokios galimybės. Tačiau kadangi šį kart jokios audros nebuvo užvertusios kelių, namo grįžome pakankamai anksti, tos pačios dienos vakarą.

Kaip ir visa kelionė - gal neprailgo skaitinėjant...

Daugiau nuotraukų iš šios kelionės rasite čia.

Vida