Balandžio 27 d.

Važiuojame į Melnik. Įstabi vietovė. Kaimas įsikūręs upelio išgraužtame slėnyje, dabar vandens jame nėra. Šlaituose gamtos sukurtos įspūdingos smėlio ir akmens pilys. Kaimelis akivaizdžiai turistinis, pagal jų supratimą iščiustytas, išlaižytas, visur restoranėliai ir parduotuvėlės.

Palypėjame iki seno vienuolyno liekanų. Iš čia puikus vaizdas į Melnik kaimelį.

Šlaito viršuje koplyčia, visai įdomu iki jos nueiti. Žemėlapis rodo, kad į viršų yra takas. Geras daiktas GPS, nesunkiai jį radome, jis eina nuo neveikiančio vienuolyno. Jei nežinotum, jo ir nerastum, jokios nuorodos į jį. Gal vienuoliai tuo taku šimtmečiais vaikščiojo. Užkopiame. Tik užkopus yra nuoroda į koplytėlę, kurią matėme iš apačios. Apžiūrime ją, grožimės Melnik slėniu.

Greta kitas slėnis, jame atsiveria stulbinantys vaizdai - po mumis smailos smėlio „piramidės“. Melnik slėnis ir šis iš abiejų pusių susijungia, esame kaip kalne tarp jų. Tuo kalnagubriu eina takas, mes einame juo. Vaizdai tiesiog fantastiški, iš Melnik šito slėnio nesimato ir tie, kurie čia nepakilo, nematė viso grožio.

Kitoje kalnagūbrio pusėje senovinės vietinio tirono Alex (kitoje vietoje parašyta Despot Rimsi) 13 a. tvirtovės liekanos. Dar yra kelių nedidelių vienuolynų ir koplyčios liekanos. Ir visur nuostabios smėlio piramidės.

Grįžtame atgal prie koplytėlės ir leidžiamės kitu taku, jo žemėlapyje nėra, jis žymiai statesnis. Juo kilti būtų buvę sunku. Sutinkame nemažai kylančių. Mat tas takas, kuriuo mes kilome, nuošalesnis ir be nuorodų, ir jį be GPS ir žemėlapio surasti sunkoka. O šitas gerai matomas ir apačioje yra nuoroda.

Ieškome vietos pietauti, čia tai ne problema, restoranai vienas prie kito. Ir pataikome į turbūt geriausią šios kelionės variantą: Mexana Menčeva Kyšča (mexana – reiškia smuklė, kyšča – namas, troba). Meniu 37 rakijos pavadinimai, niekad negalvojau, kad jų tiek gali būti. Padavėjas 70-80 metų vyras, kiek keistai apsirengęs, gal tautiniais drabužiais. Gal savininkas. Vida užsako stiklą naminio pilstomo vyno, aš kažkokį pieno gėrimą. Atneša nedidelį ąsotėlį su vynu ir dviem stiklais. Aš jam sakau, kad vyno negaliu gerti ir bandau atiduoti jam savo taurę. Truputį gali, rodo pirštais kokį centimetrą, paragauk. Iš tikro nuostabus vynas. Užsisakome šaltibarščių, aš dar miš-maš, Vida šonkauliukų, nori kaulais prisipratinti Dianos šunį. Viskas labai skanu, rūpestingas aptarnavimas. Abu pavalgome už 29lv (15€). Fantastika!

Vyno nusipirkome parduotuvėlėje (pavadinime žodis Art) netoli smuklės, kurioje pietavome. Paragavome vieno, kito. Šeimininkė labai reklamavo Široka Melniška Loza. Pasak legendos tas vynas patiko Čerčiliui – užsisakė 500 butelių. Nežinia kaip su Čerčiliu, bet dirva ir klimatas vynuogėms tikriausiai patinka. Pardavėja sako, stikliniame butelyje tas vynas gali stovėti nors ir 10 metų. Nereikia mums 10 metų, į lėktuvą neleis paimti, mes išgersime savaitės bėgyje. Paėmėm vieną butelį, ir dar balto vyno, ir dar vieną 1 ltr plastikinį butelį naminio pilstomo (2€). Tiesa sakant man skaniausias buvo tas pigus naminis trumpo naudojimo iš plastikinio butelio, stikliniuose buteliuose skonis buvo jau ne toks. Matyt kaip ir gyvas alus skanesnis nei buteliuose. Aš nieko nesuprantu apie vynus, man svarbu kad būtų skanus. Nemėgstu sausų rūgščių vynų.

Vida užsuko į vyno muziejų – kaina su degustacija 5 levai. Aš negaliu – už vairo. Šituose kraštuose auginama vietinė vynuogė Široka Melniška. Buvo degustuojama baltas vynas, raudonas sausas Široka Melniška, raudonas maišytų vynuogių, desertinis ir rakija. Pageidaujantys gali nusipirkti degustuotų vynų tiesiai iš bačkų.

Tuo tarpu aš nuėjau prie mašinos. Kadangi Vida užtruko, nuėjau pasižiūrėti kitą, ne tokią turistinę kaimelio pusę. Čia parkas, jame paminklas kažkokiam jų didvyriui su šautuvu, teka upelis, per jį senoviškas siauras tiltelis. Stebiu, kaip iškišęs per langą galvą ir žiūrėdamas kiek iki tiltelio krašto vairuotojas Audi automobiliu jį pervažiuoja. Tiltelis grįstas akmenimis ir jie slidūs. Na aš tai, ko gero, taip nerizikuočiau.

Pereinu per tiltelį. Čia jau visai kitas gyvenimas. Skurdas ir netvarka bado akis.

Kiek toliau brasta per upelį, jei nepaliję ja, manau, gali pravažiuoti ir lengvieji automobiliai. Gal čia ir yra pagrindinis pravažiavimas?

Atvažiuodamas pakelėje prie vynuogyno mačiau vyno parduotuvėlę ir prie jos sėdinčią moterį. Dabar parduotuvėlė uždaryta. Man labai įdomu, jei turistinėje vietoje 1 litras vyno kainuoja 2€, kiek jis kainuoja čia? Nors, kaip man vėliau pasakojo, pas juos kiek keistas supratimas – jei ateisi pas tą, kuris 20 km veža savo produktus į turgų, pvz. kiaušinius, tai mokėsi tiek pat, už kiek jis pardavinės turguje. Ir nė kiek ne mažiau.

Važiuojame į Čiučiulygavo kaimą, jame prieš kelis metus nusipirko namą vilnietis. Jo telefono neturiu, jis iš vis neturi telefono. Telefoną turi tik jo žmona, kuri dabar Vilniuje ir ji mums nupasakojo kaip rasti jų namą.

Važiuoju greitkeliu, jau ir reikalingas kaimas, bet jis kairėje ir negaliu apsisukti. Navigatorius rodo, kad apsisukti galėsiu už kelių kilometrų, prie pat Graikijos sienos. Ir tikrai, kai jau pasirodo pasieniečiai, randu kur apsisukti. Bulgarija nėra Šengeno zonoje, pas juos pravažiuojant sieną pasieniečiai tikrina dokumentus. Pasisukiojęs Čiučiulygovo randu nupasakotą namą. Tik šeimininko nėra. Skambinu jo žmonai, ji sako, kad turi būti, jei automobilis stovi. Tik po kiek laiko Vladimiras atidarė duris, jis remontuoja namą ir laikinai buvo išjungęs elektrą, todėl ir negirdėjo skambučio.

Vladimiras buvęs statybininkas, dabar jau pensininkas. Labai apsidžiaugė, sako jau pora mėnesių su nieko normaliai nešnekėjo. Aprodė savo remontuojmą namą, pasišnekėjom kokią valandą. Jis čia ištyręs nekilnojamo turto rinką, gavau daug patarimų į ką atkreipti dėmesį perkant namą.

Vladimiras sako, kad Lietuvoje jį pastoviai kankino bronchitas, sąnarių skausmai. Čia bronchitas dingo. Vladimiras kartą į savaitę važiuoja apsipirkti į netoliese esantį miestą Petrič, pakeliui užvažiuoja į mano jau minėtas karšto mineralinio vandens maudyklas prie Rupite. Sako, labai padeda nuo visų sveikatos negandų.

Gal būtume ilgiau pašnekėję, bet pradėjo lyti ir išvažiavome namo.


Daugiau nuotraukų


Kita diena - spausti >>>>