Žemėlapyje netoli Slaviani radau aerodromą, einu jį apžiūrėti. Linas sakė, kad ten matė kelis lėktuvėlius.
Startuoju vėlai, jau 14 valanda. Pro karinę bazę keliuku einu link Slaviani pietuose esančio miško. Niekad ten nebuvau, įdomu kas ten per miškas.
Priėjęs prie miško pabaidau krovininį busiką. Manau, kad jis buvo atvažiavęs malkų. Miško pakraštys ąžuolynas, daug ąžuolų neseniai nupjauta. Kas netiko malkoms ar buvo per sunku pakrauti, palikta. Vaizdelis nykus, nukentėjo daug jaunų ąžuolų. O juk jiems užaugti reikėjo ne vienerių metų.
Už ąžuolų keliukas. Ir čia daug ąžuolų likučių.
Čia miškas neįeinamas, vien krūmai. Grįžtant reikės patyrinėti mišką iš kitos pusės. Išėjęs iš miško keliukas pasuka man netinkama kryptimi, aš einu per pievą. Žolė neaukšta, eiti lengva.
Netrukus dar vienas žolės degintojų sukelto gaisro suniokotas ąžuolynėlis.
Atsiradęs keliukas vėl pasuka man netinkama kryptimi. Čia kažkas ir automobiliu buvo atvažiavęs, jam irgi netiko kryptis, nuvažiavo tiesiai per pasėlius. Kiek pagalvojęs nusprendžiau, kad aš pėsčiomis pasėlius mažiau sutrypsiu, nei automobilis. Einu jo palikta vėže.
O čia jau ir asfaltuotas kelias, juo ir pasieksiu aerodromą. Nuo kelio gražiai matosi autostradai nukastas kalnas.
Na va, ir aerodromas. Teritorija aptverta, matau pakilimo taką. Tačiau lėktuvų nematyt. Užtat teritorijoje nemažai žemės ūkio technikos.
Vartai uždaryti, įeiti negalima. O aš tikėjausi kraščiuku praeiti, žemėlapis rodo keliuką, bet jis teritorijos viduje. Einu keliu toliau. Kelias veda į Bahovica, man ten nereikia, bet kito varianto nėra. Man reikia sukti į kairę, bet ten gilus griovys ir nepraeinami krūmai. Galų gale krūmai praretėja ir galiu nusukti iš kelio. Nusileidžiu žemyn ir negaliu atsistebėti – graži vieta, suoliukai, stalai, šašlykinės. Gražiai sutvarkyti, bet dabar sausi šaltiniai.
Čia net apgriuvęs pečius yra. Akmeninė lenta, kažkas ten parašyta.
Net koplytėlė yra. Labai įdomi vieta.
Tik kad jau 15 valandų, man iki 17 būtinai reikia grįžti namo, nes sutems, o žemėlapyje jokio man tinkamo keliuko nematau. Tiesa, yra kelias Bahovica – Slaviani, bet iki jo toloka ir neįdomu. Jis būtų avarinis variantas.
Kiek paėjęs keliuku link Bahovica, suku man reikiama kryptimi į pievas. Kairėje kalnas, jis apžėlęs dygiais krūmais. Dešinėje išrausta, gal kažkada čia buvo kažkas kasama. Sausa žolė iki juosmens, kupstai, eiti sunku.
Tokia pieva einu gan ilgai, aplenkdamas krūmus ar griovas. Pabaidau kažkokį kiškio dydžio žvėrį, bet tai ne kiškis, jis bėga ristele. Galų gale išeinu į aukšta žole apaugusį keliuką. Jo žemėlapyje nėra, bet kryptis man tinka.
Pabaidyti pakyla du stambūs, sunkiai skrendantys paukščiai, manau fazanai. Laikas mane spaudžia, jau 15:30.
Staiga keliukas nusuka į kairę, į kalną. Man ten nereikia, bet priekyje nepraeinami krūmai. Einu keliuku, bet šis greitai baigiasi. Kalne terasos, einu be tako jomis, bet niekur per aštrius krūmus negaliu nueiti. Kiek paklaidžioję ir apsidraskęs leidžiuosi žemyn. Leistis nei kiek ne paprasčiau nei kilti, tarp krūmų vos randu vietą nusileisti į žemesnę terasą. Galų gale grįžtu į keliuką ir, prasibrovęs pro netankius krūmus, einu prie pasėlių lauko. Iš čia gražus vaizdas į Bahovicą. Tas didelis pastatas priekyje, manau, automobilių detalių gamykla.
Greit 16 valandų, saulė jau žemai. Reikia nerizikuoti ir eiti Slaviani kryptimi pasėlių laukais, o tai mane taip klaidžiojant ir tamsa užklups. Einu per pasėlius, o čia upelis. Gan giliai išsigraužęs, apaugęs nepraeinamais krūmais. Suku pasėliais kairėn, einu palei jį, gal rasiu kur vietą pereiti. Nemažai teko paeiti, galų gale praėjimas. Iš bėdos net ir automobiliu galima pravažiuoti. Matyt specialiai padarytas, nes toliau vėl krūmai.
Perėjęs einu pieva į kalniuką ir matau atvažiuojantį automobilį. Kaip aš apsidžiaugiau! Reiškia, aukščiau yra keliukas. Ir tikrai, keliukas yra. Dabar nebaisu, Slaviani iki tamsos bet kokiu atveju pasieksiu. Galiu kiek pasigėrėti panorama.
Toliau einu pieva, čia žolė neaukšta. Pievoje kažkoks didžiulis požeminis pastatas, gal bunkeris. Gal vertėtų nusileisti ir pažiūrėti vidų, bet laiko nėra, reikia namo.
Pasirodo pirmieji Slaviani namai. Čia jau nebaisu, pareisiu. Dar ir nesutemo.
Jei aš teisingai suprantu, kažkada du kaimus, vėliau sujungtus, skyrė upelis. Einu per tiltelį netoli seniūnijos. Jis visiškai varganas, apgriuvęs. Neatsargiai važiuodamas gali giliai įgriūti.
Namuose 16:45. Spėjau laiku. Netrukus sutemo. Kitą kartą taip nerizikuosiu. Jau žinau, kad čia takų mažai, ne taip kaip Lietuvoje, krūmai tankūs ir aštrūs. Jei eiti bekelia, reikia turėti didelę laiko atsargą.
Nuėjau 11,8 km, užtrukau 2h40m, mažiausias aukštis 255 m asl, didžiausias 382 m asl. Žemiausia vieta Slaviani einant per tiltelį, aukščiausia prie aerodromo. Slaviani pietinėje pusėje esančio miško daugiau neapžiūrėjau, reikės kitą kartą specialiai nueiti.
